Latviešu   |   English   |   Lietuvių
Svētdiena, 14.02.2016
Valentīns

Sveiki atvykę į Pāvilosta

Pāvilosta

 

Pāvilosta apylinkę

   

 Sveiki atvykę į Paviluosto kraštą!

Paviluosto kraštas- lyg nenugludintas gintaro gabalas, gulintis vakariniame Baltijos jūros krante.  Jo atspalviuose atsispindi jūros sūrumas, saulės spindėjimas ir vėjo ūžesys.

  Paimk šį gintarą į savo rankasir pajusi ramybę bei tylą. Pajusi lengvumą, laisvę ir atsipalaidavimą.

  Įsižiūrėk į jį išvysi jame balto smėlio paplūdimį, didingus paš'ynusir senuosius žvejų namus, kariuose tebetvyro rūkytos žuvies kvapas.
  Įsiklausyk ir išgirsi, kaip vėjai žaisdami gena bangas į krantą, ir jos atsitrenkia į pilkų akmenų molą, saugantį Sakos upės žiotis.
  Susipažink su juo ir pažinsi senąsias žvejų tradicijas, tvirtą j'urininkų prigimtį, žemdirbių išdidumą ir galią, amatininkų gebėjimusir turizmo verslininkų svetingumą.
Kiekvienoje 'sio gintaro briaunoje atrasi ką nors naujo, įdomaus ir įkvepiančio. Pasisemk jo jėgos, energijos irgydomyių galių.
Įsidėk jį į kišenę ir pasiimk kartu!
 
Uldis Kristapsons
Paviluosto krašto tarybos pirmininkas

.

 

Pāvilosta apylinkès

Pavilostos miestas
 
Sakos seniūnija - Saka, Rīva, Strante, Ulmale
 
Vergalės seniūnija - Vērgale, Ziemupe, Saraiķi, Ploce
 
 

   

Pavilosto apylinkės teritorinis plotas 514.955km2
      Pavilostos miestas 6.32km2
      Sakos seniūnija 318km2
      Vergalės seniūnija 190.65km2
 
Paviluosto apylinkės gyventojų skaičius - 3094 (22.02.2013.):
       Paviluosto mieste- 1089
       Sakos seniūnijoje - 588
       Vergalės seniūnijoje - 1412
 
Atstumas nuo Sakos seniūnijos iki Paviluosto apylinkės merijos - 7.4km
Atstumas nuo Vergalės seniūnijos iki Paviluosto apylinkės merijos - 27.7 km.
Atstumas nuo Paviluostos apylinkės centro iki:
         Rygos – 211.9 km
         Liepojos - 53,1 km
         Ventspilio – 76,8 km
         Kuldygos - 63 km
 
   Paviluosto apylinkė ribojasi su Gruobinos, Durbės, Aizputės, Alsungos ir Ventspilio apylinkėmis. 
  Ji turi 46 km ilgio pajūrio ribą.
 
 PAVILOSTA 
    Ar Jums yra tekę eiti gatve ir staiga atsidurti prie pačios jūros kranto? Jei ne, tada važiuokite i Paviluostą ar Kablio ragą, kaip jis kažkada vadintas. Sakoma, kad čia yra daugiausia saulėtų dienų metuose. Pro Paviluosta teka Sakos upė, kuri yra viena iš trumpiausių (tik 6 km) ir giliausių upių Latvijoje ( vietomis gylis siekia net 11 m).

 

Paviluosto istorija
1879 m. vokiečių baronas Otto Fridrihas Lilienfeldas čia įkūrė uostą ir Paviluosto miestą (Paulshafen) , kurį pavadino savo brolio – Kuržemės gubernatoriaus Paulo Lilienfeldo vardu . Pavilostą žmonės kartais vadindavo Kablio ragu. 1878 m. buvo pradėta molo statyba, kuri baronui Lilienfeldui kainavo 8 tūkst. Auksinių rublių. Paviluostos didžiausia plėtra prasidėjo kartu su Liepojos karo uosto statyba, kurią pradėjo 1893. metais ir kurios statyboje panaudojo akmenis iš Paviluosto ir Sakos. XIX-XX amžiuje prasidėjo burinių laivų statyba.
     Pavilostoje pastatyta 15 burinių laivų, kurie buvo naudojami perplukdyti krovinius ir buvo nukeliavę net iki Prancūzijos ir Ispanijos. Pirmojo Pasaulinio karo ugnis stipriai apgadino Pavilostos gyventojų pastatytus burinius ir motorinius laivus. Apie 1935 m. žvejai susivienijo į kooperatyvą ir iškentė Antrojo Pasaulinio karo vėtrą. 1947 m. Buvo įkurtas žvejų kooperatyvas „Gintarinė Jūra‘‘. Pavilosta tapo populiariu žvejybos uostu. Čia darbą atradę persikėlė dauguma Jurkalnės gyventojų. Jūroje pagautos „sidabrinės žuvys‘‘ buvo išmainytos į rublius. Už pačių uždirbtus pinigus buvo pradėti statyti namai, asfaltuojamos ir apšviečiamos gatvės, pastatyta mokykla ir kultūros centras, žvejybos kooperatyvo namas, miesto uoste atsirado 17 laivų. 1974 m. Ž/k „Gintarinė jūra“ tapo Liepojos Ž/k „Bolševikas“ padaliniu, nes tokia buvo šalies politika.
     Atgimimo laiku atneštos permainos palietė ir Pavilostą – ne ūkiško darbo rezultatu buvęs žvejų kooperatyvas buvo nuvestas iki bankroto, bet žvejai atranda kitą būdą kaip pragyventi – pradeda pakrantės žvejybą, kuri tarybiniais laikais buvo uždrausta. Žvejai atnaujina katerių laivyną, nusipirkdami juos iš Gotlandijos žvejų. Bet nuo 2000 metų buvusioje žvejų kooperatyve šeimininkauja UAB „N – Stars‘‘.  
     2004 m. pabaigoje, Sakos seniūnija ir Pavilostos miestas susivienijo ir tapo Sakos apylinke, bet nuo 2009 m. Liepos 1 dienos Sakos apylinkė susivienijo su Vergalės seniūnija ir tapo Pavilostos apylinke. Toliau kartu kursim Pavilosto apylinkės istoriją.

 

 

  SAKOS SENIŪNIJOS ISTORIJA  

    Sakos vardas pirmą kartą raštuose paminėtas 1230 m. Nuo 13 amžiaus antros pusės iki pat Livonijos karo Saka buvo vyskupijos turtas, kurį keletą kartų sužlugdė. Nuo 15 – 18 amžiaus Sakoje šeimininkauja Ostenzakenu šeima. Dviejų nedidelių upelių – Durbės ir Tebros santakoje, kur tekėjimą pradeda Sakos upė, įsikūręs su istoriniais, su įdomiomis sakmėmis apvytas Sakos (Sacezes) centras, su Kuršių ir Riterių pyliakalnis,Sakos liūteronų bažnyčia.

            Hercogo Jokūbo valdymo metu (1642.–1682.) Saka buvo uostas, kurio pasinaudojo ir prekybininkai iš Aizputės. Meto laiku į uostą atplaukdavo net 50 – 150 prekybos laivų, daugelis iš jų atplaukė iš Olandijos. Uosto gyvenimą pertraukė švedų – lenkų karas. Iki šiol yra išlikęs vienas iš uosto sandėlių. Apie 1890m. Suvienijant visas mažąsias Sakos seniūnijas, tapo Upesmuižos seniūnija, kurios administratyvinė teritorija yra daugelį kartų keista. 1 Pasaulinio karo metu karo laivų apšaudyme nukentėjo Akmensrago švyturys ir Ulmalės dvaras. 20 a. 30 – metais į Saką atkeliavo daugelis šeimų iš Latgalijos, kurie čia įkūrė apie 60 ūkių.            Tragiški įvykiai šioje teritorijoje vyko 2-ojo pasaulinio karo metu , kai Vokietijos valdžia žiauriai atsimokėjo raudonųjų partizanų žmonėms. Tarybinių metų laiku čia buvo įkurta keletą kolūkių. Vėliau jie buvo prijungti prie k/z „Centība”. Per Sakos seniūniją teka Rivos upė, kurios laukinės, nepaliestos pakrantės vilioja gamtos mylėtojius ir žvejus. 70% iš apskrities ploto užima miškai.

 

 

VERGALÈS APYLINKÈS ISTORIJA 

     30 km į Šiaurę iš Liepojos yra Vergalė. Beveik pusė teritorijos užima miškai, kuriuose galėsite rasti įvairius augalus, taipat čia gyvena daug gyvūnų. Jūros krante - Ziemupės gamtos draustinis, kuriame yra daug saugomų augalų. Čia pat galite rasti ir vieną žinomiausių kadagynų Latvijoje.
      Vergalės seniūnija ribojasi su Baltijos jūra, Medzės, Dunalkos ir Sakos seniūnijomis. Vergalė su vardu „Virgenare“ pirmą kartą paminėta Kuržemės dalinimo sutartyje 1253 m. Tarp Kuržemės vyskupijos ir vokietijos ordino. Yra žinios, kad Vergalės teritorija buvo išnuomota ir Villekinam, Bertoldam Šteinam, vėliau priklausė Kuldygos komtūrijai, po to tad Gothardui Ketleriui , Gerhardui fon Noldemui , kuris buvo G. fon. Noldo sūnus, 1612 m. Vergalę pardavė Heinriham fon Sakenui, kuris, po landrato Fridriho fon Sakeno mirties 1722 m. Dvarą pardavė Georgam fon Bērui. 1920 metais Georgos fon Bero palikuonis Ditrihas von Beras dvarą prarado ir jį peremė valstybė. Vergalės seniūnija įkurta 1877 m. Neilgai prieš I pasaulinį karą seniūnija buvo pridėtaprie Medzes seniūnijos, Latvijos I respublikos metu tapo savarankiška. Tarybiniu laiku prie Vergalės seniūnijos prisijungė ir Ziemupė, dalis iš Tašu ir Medzes teritorijos. 1947 m. Vergalėje buvo įkurtas pirmasis kolūkis Liepojos rajone - „Zelta Druva“ vėliau 1948 m. - „Uzvara” ir „Jaunais ceļš”. 50 - tais metais juos suvienijo ir buvo sukurtas kolūkis „Lenino kelias. Tame pačiame laike buvo sukurtas kolūkis „ Kaija“ Ziemupėje ir „Kopdarbs“ Saraikiuose. Vėliau abu susivienijo kolūkyje „ Kopdarbs“.
        Seniūnijoje dirba 4 bibliotekos, Vergalės kultūrinis centras, Ziemupės tautos namas.
        Aktyviai dirba šokių kolektyvas „Vērgalīte”, kuris yra dalyvavęs visuose Latvijos dainų ir šokių šventėse, įžymus yra ir senjorų ansamblis „Vakarvējš” ir Vergalės seniūnijos sportininkai.
       1995 m. Vergalė buvo išrinkta kaip pavyzdingiausia seniūnija Kuržemėje. Daug įžymių archeologinių vietų – „Elka“ kalnas – piliakalnis, Ošenieku kapinės prie buvusio Ošeniekų dvaro, Brunenieku kapinės (Švedų kapinės), Mazkalnu viduramžio kapinės prie Mazkalnu namų. Vietinės reikšmės arhitektūros paminklai – Žiemupės bažnyčia, Saraikiu bažnyčia, Vergalės bažnyčia, Mazkažų gyvenamasis namas, tarnų namai Dangskalni, Vergalės dvaro kompleksas. Mokyklos istorija Vergalėje ieškoma apie 1780 – 1790 metus, kai smuklininkas Raudite, kuris buvo ir bažnyčios vargonininkas, apmokė įšventinamus jaunuolius. Pirmasis mokyklos pastatas pastatytas 1828 m. Pastate mokykla buvo iki 1922 m. Spalio 26., o vėliau persikėlė į Vergalės dvaro pilį.
       Vergalėje išvystytas ir turizmas. Žiemą Ziemupeje įsikūręs Kalėdinio senelio biuras. Reikšmingas investicija Vergalės istorijoje yra palikęs muziejaus įkūrėjas Alfredas Šnipke (1932 – 2005), kuris parašęs knygą „Vergalė laiko lanke“ ir "Vergalė laiko lanke 2“.
      2009 m. Vergalės seniūnija susivienijo su Sakos apylinke ir tapo Pavilosto apylinkė.